Tikras šampanas – tai daugiau nei putojantis vynas. Tai simbolis. Jo vardas tapo sinonimu šventei, rafinuotumui ir nepriekaištingam skoniui. Tačiau už kiekvieno šampano butelio slypi ne tik burbuliukai, bet ir griežtai saugoma kilmė, kultūrinis palikimas bei vienas sudėtingiausių gamybos metodų visame vyndarystės pasaulyje.

Šampano istorija prasidėjo labai seniai. Vyno auginimas Šampanės regione žinomas dar nuo romėnų laikų, kai pirmosios vynuogės buvo atvežtos į Reimso ir Épernay apylinkes. Regionas ilgą laiką konkuravo su Burgundija dėl šviesesnio stiliaus raudonųjų vynų – šviesaus spalvos profilio, pagamintų iš tamsių vynuogių, tačiau lengvų dėl vėsaus klimato ir trumpesnio maceracijos laiko.

Dėl vėsoko ir neprognozuojamo klimato fermentacija dažnai nutrūkdavo, o pavasarį, pakilus temperatūrai, ji atsinaujindavo butelyje. Šis procesas – antrinė fermentacija – buvo laikomas defektu: buteliai sprogdavo, kamščiai iššokdavo, o vynas būdavo drumstas ir nestabilus. Nepaisant to, kilmingųjų dvaruose imta pastebėti, kad burbuliukai vynui suteikia neįprasto žavesio.

Tuo laikotarpiu iškilo ir garsusis Dom Pierre Pérignon – benediktinų vienuolis, dirbęs Hautvillers vienuolyne. Nepaisant mito, jis neišrado burbuliukų, bet prisidėjo prie šampano tobulėjimo. Jis suformulavo mišinių kūrimo (assemblage) principą, taikė griežtą vynuogių atranką, naudojo stipresnius butelius ir kamštelius, kad sumažintų spaudimo pavojų. Pérignon indėlis padėjo paversti šampaną kontroliuojamu, technologiškai valdomu vynu.

XVIII a. šampanas tapo mados objektu aristokratijos sluoksniuose. Būtent tuo metu buvo įkurti pirmieji komerciniai šampano namai: Ruinart (1729), Moët & Chandon (1743), Veuve Clicquot (1772). Pastarieji, vadovaujami Barbe-Nicole Clicquot-Ponsardin, buvo revoliucingi ne tik tuo, kad šiems namams vadovavo moteris, bet ir tuo, kad išrado remuage sistemą – butelių pastatymo ir sukimo metodą, leidusį pašalinti mielių nuosėdas ir išgauti skaidrų vyną.

Tuo metu šampanas tapo ne tik Prancūzijos karalių, bet ir Rusijos imperatorių bei Anglijos aukštuomenės stalo pažiba. Tai buvo gėrimas, kuris jungė diplomatiją, karališkąjį prestižą ir hedonizmą.

XIX a. technologijos dar labiau sustiprino šampano pozicijas. Atsirado slėgiui atsparūs buteliai, standartizuota saldumo klasifikacija (doux, sec, brut), patobulinti kamšteliai ir spaustukai. Šampanas tapo eksportuojamas ir atpažįstamas visame pasaulyje. Tačiau dėl paklausos kai kurie gamintojai pradėjo importuoti bazinį vyną iš kitų Prancūzijos regionų. Tai išprovokavo 1911 metų šampano maištus, kurių metu ūkininkai reikalavo griežtesnės kilmės kontrolės.

1927 metais buvo galutinai nustatytos Champagne AOC ribos. Vėliau, 1941 m., įkurtas Comité Interprofessionnel du Vin de Champagne (CIVC), šiandien žinomas kaip Comité Champagne – institucija, sauganti šampano kilmę, tradicijas ir kokybės standartus.

Įžengus į šiuolaikinį laikotarpį, šampanas susiduria su klimato pokyčiais. Vidutinė temperatūra kyla, derlius nuimamas anksčiau nei XX a. pabaigoje, o vynuogės įgauna daugiau cukraus ir mažiau rūgšties. Tai skatina gamintojus ieškoti naujo balanso, dažniau taikyti mažesnį dosage ir naudoti vynuoges, užaugintas aukščiau ar šešėlingesnėse vietose.

Kartu stiprėja mažųjų augintojų judėjimas – vadinamasis grower champagne. Tai vyndariai, kurie nebesiunčia savo vynuogių didiesiems namams, o patys gamina riboto tiražo šampaną, atspindintį jų ūkio vietovės savitumą. Šie vynai dažnai būna vieno kaimo, vieno vynuogyno ar net vienos vynuogių rūšies išraiška – tai šampanas, turintis autentišką balsą ir nepakartojamą stilių.

Dar viena aktuali kryptis – tvarumas. Champagne regionas siekia tapti pirmuoju visiškai tvariu vyno regionu. Šiuo metu daugiau nei penktadalis vynuogynų jau turi ekologinio ūkininkavimo ar tvarios vyndarystės sertifikatus. Iki 2030 m. planuojama atsisakyti herbicidų, mažinti anglies pėdsaką ir pereiti prie energiją tausojančių technologijų.

XXI amžiuje šampanas išlaiko prestižą, tačiau keičia veidą: mažesni formatų buteliai, šampano barai pasaulio miestuose, gastronominiai deriniai, atviri ūkiai lankytojams, edukacija. Šampanas tampa ne tik statuso ženklu, bet ir kultūriniu bei emociniu potyriu, kuris jungia laiką, žemę ir žmogų.

Kodėl tik Champagne? Regiono išskirtinumas ir geografinės ribos

Tikras Šampanas – vienintelis putojantis vynas pasaulyje, kuris teisėtai gali vadintis šiuo vardu. Tai ne tik prekinis ženklas – tai griežtai saugoma kilmės vieta, šampano gamyba reglamentuojama ir prižiūrima pagal Prancūzijos bei Europos Sąjungos teises. Nuo 1927 metų Champagne AOC regionas turi tvirtai nustatytas geografines ribas, kurios apima 34 300 hektarų vynuogynų, išsidėsčiusių per 319 kaimų. Tačiau tik 17 jų pripažinti kaip Grand Cru, o 42 – Premier Cru.

Champagne padalintas į penkias pagrindines zonas, kiekviena jų pasižymi savita dirvožemio sandara, vyraujančiomis vynuogių veislėmis ir klimatinėmis sąlygomis:

Montagne de Reims – garsėja Pinot Noir vynuogėmis. Čia auginami tvirti, struktūriški vynai, kurių pagrindu kuriami intensyvūs cuvée. Dirvožemiai – molingi, su kalkėmis ir smėliu.

Vallée de la Marne – dominuoja Pinot Meunier, vynuogė, kuri puikiai dera drėgnesniame klimate ir suteikia vynui apvalumo bei vaisiškumo. Tai šampanai, pasižymintys greitesniu subrendimu, idealiai tinkantys non-vintage stiliui.

Côte des Blancs – Chardonnay karalystė. Ši zona garsėja itin grynu kalkingu dirvožemiu, kuris suteikia vynui išskirtinės mineralinės įtampos, ilgaamžiškumo ir elegancijos. Būtent čia įsikūrę tokie gamintojai kaip André Jacquart ir Colin.

Côte de Sézanne – pietinis Côte des Blancs tęsinys, taip pat dominuojamas Chardonnay, tačiau vynai čia būna švelnesni, minkštesni, su daugiau tropinių natų.

Aube (Côte des Bar) – toliau nuo centro, arčiau Burgundijos esantis regionas, kuriame vyrauja Pinot Noir. Dirvožemis čia – ne kalkingas, o mergelinis (kalkakmenio ir molio mišinys), suteikiantis vynui turtingesnę tekstūrą. Daugėja gamintojų, kurie čia kuria terroir pagrįstus, savito charakterio šampanus.

Be klimato ir dirvožemio, svarbų vaidmenį atlieka šaltas kontinentinis klimatas, kuris riboja vynuogių cukraus lygį, bet leidžia išsaugoti ryškią rūgštį. Tai lemia šampano gyvybingumą ir brandos potencialą. Būtent dėl šios priežasties vynuogės skinamos anksčiau nei daugelyje kitų Prancūzijos regionų, o gamyboje ypač svarbu išlaikyti balansą tarp prinokimo ir gaivos.

Champagne AOC ne tik nurodo kilmę, bet ir apibrėžia detalius reikalavimus: leistinas veisles, sodinimo tankį, derliaus kiekio ribas, vynuogių spaudimo normas, brandos laiką, likutinio cukraus lygius. Tai vienas labiausiai reglamentuotų vyno regionų pasaulyje, ir būtent ši disciplina leidžia išlaikyti ne tik kokybę, bet ir pasaulinį pasitikėjimą šiuo vardu.

Trumpai tariant, šampanas yra ne tik burbuliuojantis vynas. Tai – teritorijos, klimato, tradicijų ir teisiškai įtvirtintos reputacijos sintezė. Ir tai galima sukurti tik vienoje vietoje – Champagne.

Kaip gimsta šampanas: nuo bazinio vyno iki burbuliuojančios klasikos

Šampano gamyba nėra tik techninis procesas – tai tikslumo, kantrybės ir meistrystės viršūnė. Nors visame pasaulyje putojantys vynai gali būti gaminami įvairiais būdais, šampanas privalo būti pagamintas tik vienu – klasikiniu metodu, kuris Champagne regione vadinamas Méthode Champenoise. Šis metodas – tai visa atskira filosofija, apimanti ne tik fermentaciją, bet ir brandą, aromatinį vystymąsi, tekstūrą bei ilgalaikę struktūrą.

Pirmasis etapas – tai bazinio vyno fermentacija. Kiekviena vynuogių veislė – dažniausiai Chardonnay, Pinot Noir ir Pinot Meunier – fermentuojama atskirai, dažnai skirtingų vietovių ir skirtingų metų derliai. Fermentacija gali vykti nerūdijančio plieno talpose, bet kai kurie gamintojai naudoja ąžuolo statines, kad suteiktų papildomos tekstūros ir sudėtingumo.

Antrasis etapas – tai mišinio formavimas, vadinamas assemblage. Tai vienas subtiliausių momentų gamyboje, kai vyno kūrėjai sujungia skirtingas bazinio vyno frakcijas į vieningą profilį. Non-vintage šampanui dažnai naudojama ir 20–30 proc. rezervinių vynų iš ankstesnių metų, siekiant išlaikyti stiliaus nuoseklumą. Vintage šampanas gaminamas tik iš vienų metų derliaus ir tik tada, kai metai laikomi išskirtiniais.

Tuomet vynas pilstomas į butelius kartu su mielėmis ir cukrumi – ši kombinacija vadinama tirage. Tai pradeda antrinę fermentaciją butelyje, kurios metu mielės skaido cukrų ir išskiria anglies dioksidą. Taip natūraliai susidaro burbuliukai, kuriuos vėliau vadiname šampano parašu. Fermentacijos metu susidariusios mielės žūva ir nusėda butelio dugne – šios nuosėdos būtinos kitam etapui: brandai.

Šampanas brandinamas su mielių nuosėdomis ne trumpiau nei 15 mėnesių, tačiau dauguma kokybiškų šampanų laikomi ilgiau: vintage stiliaus šampanui reikalaujama mažiausiai 36 mėnesių. Per šį laiką vyksta autolizė – mielių skilimo procesas, kuris praturtina šampaną aromatais: skrudintos duonos, migdolų, sviesto, riešutų, brioche. Tai viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl šampanas yra toks kompleksiškas ir išskirtinis.

Po brandos atliekamas remuage – buteliai įstatomi į specialias lentas ir palaipsniui pasukami, kad mielių nuosėdos nuslinktų į kaklelį. Tradiciškai tai daroma rankomis, tačiau šiuolaikinėse vyninėse dažnai naudojami automatiniai giropaletai. Kai nuosėdos surinktos, atliekamas dégorgement – kaklelis užšaldomas, nuosėdų kamštelis pašalinamas, o į likusį tarpelį įpilamas ekspedicinis likeris (dosage). Jo sudėtyje – bazinis vynas ir cukrus, kuris nulemia galutinį šampano sausumą ar saldumą.

Šampanas, kuris negauna cukraus visai, žymimas kaip Brut Nature ar Pas Dosé. Labiausiai paplitęs stilius – Brut, kuriame cukraus kiekis neviršija 12 gramų litre. Saldžiausi stiliai, tokie kaip Demi-Sec ar Doux, labiau būdingi desertui ar rinkoms, kur saldumas yra pageidaujamas.

Paskutinis etapas – kamščio uždarymas, laikymas kelis mėnesius, kartais ir metus po dégorgement, kad vynas stabilizuotųsi, o paskui – ženklinimas, prekyba ir, žinoma, lūkestis taurėje.

Šampano gamyba trunka nuo 18 mėnesių iki kelių metų, o kai kuriais atvejais – net dešimtmetį. Šis procesas reikalauja ne tik techninės įrangos, bet ir išskirtinės vyndario kantrybės. Visa tai atspindi šampano vertę – ne tik ekonominę, bet ir emocinę.

Putojančio vyno taurė – tai ne tik šventės atributas. Kiekvienas burbuliukas pasakoja istoriją apie kraštą, žmogų ir laiką. Tačiau ar žinome, kuo Prosecco, Cava, Šampanas ir net Cremant iš tiesų skiriasi? Skirtumas glūdi ne tik pavadinime ar kainoje – jis prasideda nuo dirvos, tęsiasi per vynuogių rūšis ir pasiekia kulminaciją gamybos metode, kuris nulemia skonio gylį, tekstūrą ir aromatinį charakterį.

Šampanas: klasika iš šiaurės Prancūzijos

Šampanas – tai ne bet koks putojantis vynas. Šis vardas taikomas tik tiems vynams, kurie gaminami Šampanės (Champagne) regione Prancūzijoje, griežtai laikantis reglamentuoto tradicinio metodo (Méthode Traditionnelle) – tai reiškia, kad burbuliukai atsiranda natūralios antrinės fermentacijos metu butelyje.

Šampano gamyba reikalauja ne tik techninio meistriškumo, bet ir kantrybės. Pirmiausia vynas fermentuojamas nerūdijančio plieno talpose, tuomet supilstomas į butelius. Po kurio laiko į kiekvieną butelį įpilamas mielių ir cukraus mišinys (liquide de tirage), kuris inicijuoja fermentaciją butelyje. Šampanas brandinamas su mielių nuosėdomis nuo 15 iki 36 mėnesių ar net ilgiau, siekiant gilesnio skonio.

Rezultatas? Šampanas pasižymi itin smulkiais, ilgai išliekančiais burbuliukais ir kompleksišku skoniu, kuriame susipina skrudintos duonos, riešutų, citrinos žievelės ir mineralų natos. Tai klasika, kurios vertę formuoja ne tik gamybos būdas, bet ir unikalus terroir – kalkingas dirvožemis, vėsus klimatas ir ilgaamžė tradicija.

Cava: ispaniškas atsakas su charakteriu

Cava – dažnai vadinama „ispanišku šampanu“, tačiau tai nėra vien tik analogas. Pagaminama daugiausiai Katalonijoje (ypač Penedès regione), naudojant tas pačias klasikinio metodo technikas kaip Šampane.

Gaminant cava, čia pagrindinės vynuogės yra Macabeo, Xarel·lo ir Parellada, o tai vynui suteikia gaivumo, švelnių citrusinių ir gėlių natų, tačiau išlaikoma ir subtili tekstūra, būdinga butelyje vykstančiai fermentacijai.

Cava brandinama 9 mėnesius ar ilgiau (Reserva – nuo 15, Gran Reserva – nuo 30 mėn.). Šis stilius pasižymi geru kainos ir kokybės santykiu, dažnai už pusę šampano kainos siūlydamas stebinančiai solidų skonį.

Franciacorta: itališka elegancija klasikiniu būdu

Kai kalbame apie aukščiausios kokybės itališką putojantį vyną, tikrasis atsakas į šampaną – tai ne Prosecco, o Franciacorta. Šis vynas gaminamas Lombardijos regione, mažame Franciacorta DOCG plote, taikant tą patį tradicinį metodą kaip Šampane.

Kaip ir šampanas, Franciacorta fermentuojamas butelyje, brandinamas su mielių nuosėdomis mažiausiai 18 mėnesių (o Riserva – net 60 mėn.), todėl jo burbuliukai – smulkūs, ilgai išliekantys, o skonis – sodrus, minerališkas, kompleksiškas. Naudojamos Chardonnay, Pinot Nero (Pinot Noir) ir nedaug Pinot Bianco vynuogių.

Skirtingai nei Prosecco, kuris siekia lengvumo ir vaisiškumo, Franciacorta – tai rimtas vynas, skirtas gurmaniškiems vakarams, puikiai derantis su brandintais sūriais, žuvies patiekalais ar net balta mėsa. Tasting Table ir Wine Enthusiast dažnai pabrėžia, kad tai vienas subtiliausių ir labiausiai neįvertintų putojančių vynų Europoje.

Cremant: elegancija be pretenzijų

Crémant – tai putojantys vynai, gaminami Prancūzijoje ne Champagne regione, bet naudojant tą pačią Méthode Traditionnelle.

Crémant d’Alsace, Crémant de Loire ar Crémant de Bourgogne gali pasiūlyti labai aukštą kokybę už gerokai žemesnę kainą. Skoniai priklauso nuo regiono – Elzase dominuoja Riesling ir Pinot Blanc, o Luaros slėnyje – Chenin Blanc.

Crémant dažnai turi švelnesnę tekstūrą, mažiau intensyvią rūgštį ir yra puikus pasirinkimas tiems, kas vertina eleganciją už mažesnę nei šampano kainą.

Prosecco: vaisiškas lengvumas ir Charmat metodas

Italijos šiaurėje (Veneto regione) gimęs Prosecco gaminamas iš Glera vynuogių naudojant vadinamąjį Charmat metodą (arba Metodo Martinotti).

Šis metodas skiriasi tuo, kad antrinė fermentacija vyksta ne butelyje, o slėginiuose plieniniuose rezervuaruose. Dėl šios priežasties:

• Prosecco gamyba yra greitesnė ir pigesnė;
• burbuliukai stambesni ir mažiau ilgalaikiai;
• skonyje dominuoja vaisių natų – kriaušių, obuolių, baltųjų persikų, kartais žibuoklių.

Tai – lengvas, šviežias vynas, puikiai tinkantis aperityvui ar vasaros vakarui..

Ką išduoda burbuliukai?

Burbuliukų tekstūra ir kiekis – vienas aiškiausių būdų atskirti gamybos metodą:

• Smulkūs, ilgai išliekantys burbuliukai – dažniausiai reiškia klasikiniu metodu brandintą vyną.
• Dideli, greitai išnykstantys burbuliukai – būdingi Charmat metodui (pvz., Prosecco).
• Pet-Nat, apie kurį rašysime atskirai, burbuliuoja dar kitaip – jis laukiniškas ir nenuspėjamas.

Kodėl kainos tokios skirtingos?

Putojančio vyno kaina priklauso nuo trijų pagrindinių veiksnių: gamybos metodo, kilmės vietos (terroir) ir brandinimo trukmės. Brangiausi vynai, tokie kaip šampanas ar Franciacorta, gaminami klasikiniu metodu (Méthode Traditionnelle), kai antrinė fermentacija vyksta butelyje, o vynas ilgai brandinamas su mielėmis. Šis procesas reikalauja daug laiko, rankų darbo ir precizikos – tai ženkliai padidina savikainą.

Regiono prestižas taip pat svarbus: Champagne, Franciacorta ar kai kurios Cava zonos (ypač „Cava de Paraje Calificado“) pasižymi griežtomis taisyklėmis, ribota teritorija ir kruopščiai reglamentuota kokybe. Crémant – tai Prancūzijos regionuose (pvz., Elzase, Burgundijoje, Luaros slėnyje) gaminami putojantys vynai, taip pat taikant tradicinį metodą, tačiau dažnai trumpesnės brandos ir ne tokio garsaus terroir. Dėl to jų kaina paprastai mažesnė, nors kokybė gali būti puiki.

Tuo tarpu vynai, gaminami Charmat metodu (pvz., Prosecco), fermentuojami didelėse slėginėse talpose – tai leidžia greičiau, pigiau ir efektyviau pagaminti didesnius kiekius. Prosecco dažnai būna šviežesnis, vaisiškesnis ir palankesnis kasdieniam vartojimui bei kainai.

Dar paprastesni – Pét-Nat ar Ancestrale metodais gaminami vynai – paprastai išpilstomi dar nepasibaigus fermentacijai. Jų gamyba reikalauja mažiau technologinio įsikišimo, todėl jie gali būti pigesni, tačiau labiau nenuspėjami, trumpesnio galiojimo ir orientuoti į nišinį vartotoją.

Trumpai tariant, kuo ilgesnis ir sudėtingesnis gamybos procesas, kuo labiau ribotas regionas ir aukštesni kokybės standartai – tuo aukštesnė putojančio vyno kaina.

Skonių pasaulyje nėra taisyklių

Visi šie stiliai turi savo vietą. Jei norite:

• kompleksiškumo, brandos, šventės gylio – rinkitės Šampaną ar gerą Cremant.
• lengvumo, vaisiškumo ir universalumo – Prosecco.
• puikų balansą tarp kokybės ir kainos – Cava.

Kur atrasti ir ragauti?

Ieškote autentiškų burbuliuojančių patirčių? Wine Maker šampanas ir kiti putojantys vynai, kur rasite atrinktų Prosecco, Cava, Crémant pavyzdžių, tinkamų ir dovanai, ir vakarui dviem.

Pastaruoju metu vis daugiau žmonių renkasi sveikesnį gyvenimo būdą ir riboja alkoholio vartojimą. Tuo pačiu auga ir nealkoholinių gėrimų rinka. Vienas iš tokių produktų yra „Proxy Wine“ arba nealkoholinė vyno alternatyva, kuris sparčiai populiarėja tarp tų žmonių, kurie nori mėgautis vyno skoniu be alkoholio.

Kas yra Proxy Wine?

„Proxy Wine“ yra nealkoholinis vynas, sukurtas naudojant įvairius vaisius, žoleles, arbatą ir kitus natūralius ingredientus, siekiant imituoti tikro vyno skonį ir aromatą. Kitaip tariant tai yra nealkoholinė vyno alternatyva. Skirtingai nuo tradicinio nealkoholinio vyno, kuris dažniausiai yra gaunamas tiesiog pašalinus alkoholį iš įprasto vyno, „Proxy Wine“ yra kuriamas nuo nulio. Tai leidžia gamintojams eksperimentuoti su skonių deriniais ir sukurti unikalius produktus, kurie ne tik panašūs į vyną, bet ir turi savitą charakterį.

Istorija ir kilmė

„Proxy Wine“ yra naujas reiškinys nealkoholinių gėrimų rinkoje, kurio atsiradimas glaudžiai susijęs su šiuolaikiniu sveikos gyvensenos ir inovatyvių produktų populiarėjimu. Šis gėrimas siūlo vyno skonio ir aromato patirtį be alkoholio, todėl yra patrauklus įvairiems vartotojams, nuo sveikatingumo entuziastų iki alkoholio nevartojančių asmenų. „Proxy Wine“ koncepcija pradėjo formuotis XXI a. pradžioje, kai vartotojų sąmoningumas apie sveikatos ir gerovės svarbą sparčiai augo. Tradiciniai nealkoholiniai vynai, kurie paprastai gaminami pašalinant alkoholį iš jau pagaminto vyno, ne visuomet atitiko vartotojų skonio lūkesčius. Šis metodas dažnai palikdavo blankų ir be gilesnio aromato skonio profilį. Viena iš pirmųjų kompanijų, išsiskiriančių „Proxy Wine“ gamyboje, buvo Kanados įmonė „Acid League“. Įkurta 2019 m., „Acid League“ pradėjo eksperimentuoti su naujais nealkoholiniais gėrimais, įkvėpta fermentacijos meno ir norėdama pasiūlyti gurmaniškus produktus. Jų produktai dažnai gaminami naudojant fermentuotus ingredientus, tokius kaip obuolių sidras, kombuča ir kiti fermentuoti gėrimai, kurie suteikia gėrimui kompleksinį skonį.

Skonis ir naudojimas

„Proxy Wine“ pasižymi įvairiais skoniais, pradedant nuo lengvų ir gaivių, iki ganėtinai sudėtingų ir intensyvių. Tai leidžia vartotojams rasti sau tinkamą variantą įvairioms progoms – nuo kasdienių pietų iki iškilmingų vakarienių. Šios nealkoholinės vyno alternatyvos taip pat puikiai dera su maistu, nes jų skonis gali papildyti įvairius patiekalus, kaip ir tradicinis vynas.

Kodėl reikia rinktis Proxy Wine?

1. Sveikata: Nealkoholinis vynas leidžia mėgautis vyno privalumais (pvz., antioksidantais) be alkoholio sukeliamų neigiamų poveikių.

2. Įvairovė: Platus skonių spektras ir unikalios kombinacijos leidžia atrasti naujus mėgstamus gėrimus.

3. Socialiniai aspektai: Leidžia dalyvauti socialiniuose renginiuose ir mėgautis vynu, net jei negalite ar nenorite vartoti alkoholio.

Ateities perspektyvos

Nealkoholinių gėrimų rinka, įskaitant „Proxy Wine“, sparčiai plečiasi. Tai rodo, kad vis daugiau žmonių vertina sveikesnį ir alternatyvų gyvenimo būdą. Gamintojai toliau tobulina receptūras ir ieško naujų ingredientų, siekdami sukurti dar įdomesnius ir kokybiškesnius produktus. „Proxy Wine“ yra puikus pavyzdys, kaip inovacijos ir kūrybiškumas gali pakeisti tradicinius produktus ir pasiūlyti naujas galimybes vartotojams. Jei dar nebandėte, galbūt verta išmėginti ir atrasti naują mėgstamą nealkoholinį gėrimą.

Rinkos augimas ir populiarumas

Sėkmingi „Acid League“ eksperimentai ir produktai greitai rado savo vietą rinkoje. Vartotojai, ieškantys sveikesnių alternatyvų, vertino ne tik skonio kokybę, bet ir kūrybiškumą, kuris slypėjo kiekviename „Proxy Wine“ butelyje. Gėrimų pripažinimas skatino ir kitas kompanijas domėtis šiuo segmentu, o tai lėmė „Proxy Wine“ populiarėjimą visame pasaulyje. Šiandien „Proxy Wine“ asortimentas yra labai platus ir nuolat plečiasi. Gamintojai eksperimentuoja su įvairiomis vaisių, žolelių, prieskonių ir kitų natūralių ingredientų kombinacijomis, kad sukurtų išskirtinius ir unikalius produktus. Tai padeda užtikrinti, kad vartotojai visada rastų naujų skonių ir galėtų mėgautis ne tik „Proxy Wine“ kaip nealkoholiniu gėrimu, bet ir kaip gurmanišku patyrimu.

Ateities perspektyvos „Proxy Wine“ sėkmė rodo, kad šis produktas turi didelį potencialą ir ateityje. Vartotojai vis labiau vertina sveikesnį ir atsakingesnį gyvenimo būdą, todėl tikėtina, kad nealkoholiniai gėrimai, įskaitant nealkoholines vyno alternatyvas, ir toliau augs ir plėsis.

ARENSBAK – Daniška vyno alternatyva. www.winemaker.lt internetinėje parduotuvėje rasite Proxy Wine nealkoholinę vyno alternatyvą Arensbak. Daugiau informacijos apie ARENSBAK – kitos savaitės straipsnyje.

Daug girdėta ir jau visai plačiai paplitusi Beaujolais Nouveau šventė yra švenčiama trečiajį lapkričio ketvirtadienį. Tuomet kemšamas butelis ir ragaujamas šviežias, šių metų derliaus vynas. Tačiau ne visi žino šios šventės prasmę ir istoriją. Apie ją mums papasakojo vyno ekspertas, Prancūzijos vynų žinovas Gintautas Jašinskas.

Istorija

Romos imperijos laikais per Božole driekėsi svarbus kelias tarp Ronos ir Saonos slėnių. Romos piliečiai pirmiausiai vynmedžius sodino Brouilly kalno papėdėje bei Morgon apylinkėse. Deja, šis vynas retai iškeliaudavo už šio krašto ribų.
 Plintant krikščionybei, vynininkyste susidomėjo benediktinų vienuoliai. Vynas naudotas ne tik mišioms, bet ir vienuolynų išlaikymui, nes tai buvo gera prekė. Kunigaikštis Pilypas Narsusis savo edikte leido Gamay vynmedžius auginti tik šiame Burgundijos regione.
Prancūzų revoliucijos metais vienuolynų turtas buvo konfiskuotas ir parduotas naujiems šeimininkams. Pasikeitus kelioms vyndarių kartoms, viso regiono vynuogynai buvo padalinti paveldėtojams į gausybę smulkių lopinėlių. Tapo nuostolinga turėti savo vyninę. Todėl uogų derlius pradėtas parduoti vyno pirkliams, kurie brandino ir pardavinėjo vyną. Taip yra ir dabar, tad retai matysite chateau ūkyje gamintą Božole vyną.
XIX amžiuje Božole vynas į kitus kraštus pradėtas gabenti geležinkeliais, tad pirkėjams tapo patogu vyną siūlyti buteliais, o ne ąsočiais.
Božole vynai vyno mėgėjų širdis galiausiai užkariavo paprastu ir visiems suprantamu Beaujolais-Nouveau vynu. 

Božole vynuogynai

Skirtingos gamtos sąlygos lėmė nevienodą Božole vynuogynų derliaus kokybę. Pietinėje regiono dalyje gimę Beaujolais AOC  vynai yra paprasčiausi, lengvai suprantami ir tinkami ragauti. Regiono šiaurinėje dalyje esantys vynuogynai dėl kalnuoto reljefo ir gero dirvožemio vynui suteikia pranašesnį skonį. Toks vynas žymimas Beaujolais-Villages AOC vardu.
Geriausios šių vynuogynų vietos turi papildomai suteiktą kokybinį “cru” rangą. Šių mažų vynuogynų yra tik dešimt. Geriausiais vadinami Fleurie, Morgon, Moulin-a-Vent vynai. Tai kokybiškiausi Božole vynai, po 5–8 metų brandinimo buteliuose tampantys sudėtingesnio aromato ir skonio.

Božole vyndarystė

Populiarieji Beaujolais-Nouveau vynai gaminami visai kitaip nei “cru Beaujolais” vynai. Tik nuskintų Gamay vynuogių derlius pilamas į kubilus. Didelis nespaustų uogų sluoksnis spaudžia apačioje esančias kekes, tad suplyšusių uogų sultys pasklinda po kubilo dugną. Kubilo dugne vykstantis rūgimas skatina angliarūgštės išsiskyrimą. Ji kila į viršų ir palaipsniui užpildo visą kubilą. Kubilo viršuje esančiose sveikos uogos yra apsuptos ypatingos aplinkos.
Nesuspaustų uogų viduje fermentuotos sultys vynui suteikia neįprastas savybes: šis vynas primena gėlių, bananų aromatą ir beveik neturi burną sutraukiančių taninų. Beaujolais-Nouveau vynas tinkamas ragauti iškart po pagaminimo. Dėl to jam prigijo “Naujojo Božole” vardas.

Božole regione per metus pagaminama apie 300 milijonų butelių vyno. Ketvirtis šio regiono vynų yra paženklinti Beaujolais-Nouveau vardu. 

Šią šventę švenčiame ir mes, tad kviečiame užsukti į mūsų parduotuves ir įsigyti Beuajolais Noveau vyno. Cheers!

Jei mėgstate ragauti vyną, bet nedaug apie jį žinote, tai šis trumpas vyno žinynas Jums tikrai padės! Papasakosime apie įvairiausias vynų rūšis, padėsime išsiaiškinti terminus, kuriuos girdite visą laiką kalbant apie vyną, tačiau ne viską suprantate, ir iš naujoko tapsite ekspertu!

Pasaulyje sukurta ir tebekuriama tiek daug skirtingų vyno rūšių, tad darosi sunku atsirinkti. Tačiau norint suprasti vyno, vyno rūšių ir skonių pagrindus, nebūtina būti someljė!

Ką reikia žinoti apie vyną?

• Vynas gaminamas iš fermentuotų vynuogių sulčių. Surinktos vynuogės yra suspaudžiamos kad išsiskirtų sultys. Fermentacijos metu vyno mielės maitinasi sultyse esančiu cukrumi ir tokiu būdu verčia susikaupusį skystį alkoholiu. Fermentacijos procesas trunka nuo 1 iki 4 savaičių priklausomai nuo temperatūros. Kuo saldesnės vynuogės, tuo vynas bus stipresnis.
• Kai kurie vynai pavadinami pagal vynuoges, iš kurių jie yra pagaminti (tokios rūšys kaip „Pinot Noir“), o kai kurie – pagal regioną, iš kurio jie kilę (pavyzdžiui, „Mersault”). Pagal regioną pavadinti vynai gali būti vienos vynuogių rūšies arba vynuogių mišiniai.
• Vynai savo spalvą gauna iš vynuogių odelių. Raudonasis vynas gaminamas laikant sultis su odelėmis (naudojant juodas / raudonas vynuoges), o baltieji vynai dažniausiai gaminami be vynuogių odelių (naudojant žalias vynuoges). Rausvieji vynai gaminami laikant sultis su raudonų vynuogių odelėmis, tačiau trumpiau nei gaminant raudoną vyną. Oranžinis vynas gaminamas laikant sultis su baltųjų vynuogių odelėmis.
• Vyno etiketėse paprastai nurodomas vyno pavadinimas, gamintojo / vynuogyno pavadinimas, vyno pagaminimo metai, regionas, kuriame auginamos vynuogės ir vynuogių rūšis. Kitoje butelio pusėje turėtumėte rasti informaciją, kur vynas išpilstytas, ar jis organinis, draugiškas veganams, ar ūkis tvarus, ar vynuogės renkamos rankomis ar mechaniniu būdu ir pan. Kiekvienas gamintojas pateikia vis skirtingą informaciją, tačiau ar vynas turi pagaminimo metus, ar derliai maišyti bei gamintojo pavadinimas, regionas būtini nurodyti.

Kokios vynuogės tinka vyno gamybai?

Skiriamos dviejų paskirčių vynuogės – skirtos valgymui ir vyno gamybai. Žemėje vynuogės auga jau 65 milijonus metų ir šiuo metu yra žinoma net 8000 jų veislių.

• Valgomosios vynuogės yra vidutinio saldumo, stambesnės, dažniausiai traškios ir turi labai mažai sėklyčių arba jų visai neturi. Dėl savo tvirtos struktūros yra patogios transportuoti. Šios vynuogių veislės yra išvestos atsižvelgiant į pasaulio žmonių poreikius valgyti skanias ir besėkles uogas. Valgomųjų vynuogių rūšių yra labai daug, o priskinama jų 35-40% visų vynuogių rūšių per metus.

• Vyno vynuogės skiriasi nuo stalo vynuogių: jos yra mažesnės, saldesnės, sultingos ir turi daug sėklų. Dauguma vyno vynuogių yra kilę iš vienos rūšies Kaukazo kraštuose augusių vynmedžių, vadinamų Vitis vinifera. Vitis vinifera rūšyse yra tūkstančiai skirtingų veislių – labiausiai paplitusi yra Cabernet Sauvignon.

Vyno tipai ir stiliai

Visi vynai gali būti išskirti į penkias grupes. Į kiekvieną jų įeina tūkstančiai skirtingų vynuogių rūšių ir vyno gamybos būdų. Penki vynų tipai (ir tradiciniai jų pavydžiai) yra:

• Putojantis vynas (Brut kategorijos Prosecco, Cremant, Champagne, Cava) ;
• Baltas vynas (skirstomas į stilius: lengvo kūno (Pinot Grigio, Gruner Veltliner), pilno kūno (Chardonnay), aromatingą/salstelėjusį (Gewurztraminer, Moscato d’Asti);
• Rausvas-rosé vynas (rausvieji vynai iš Provanso);
• Raudonas vynas (skirstomas į stilius: lengvo kūno (Pinot Noir, Gamay), vidutinio kūno (Grenache, Sangiovese, Zinfandel), pilno kūno (Syrah, Cabernet Sauvignon, Malbec);
• Desertinis vynas (Port, Sauternes).

Išragavus kiekvieno stiliaus vynus, pradėsite kitaip žiūrėti į vyno pasaulį!

Vyno sausumo lygis

Vynų sausumas varijuoja nuo 0g/l iki 220g/l natūralaus likutinio cukraus, kuris lieka vyne po alkoholinės fermentacijos. 220 gramų – tai beveik sirupo tirštumo saldumas. Sausame putojančiame vyne yra apie 6-9 g/l, vokiškame salstelėjusiame Riesling vyne – 30-40 g/l. Sausas vynas – tai turintis iki 10 g/l likutinio cukraus. Jaučiamai saldus vynas prasideda maždaug nuo 35 g/l.

Kai kurios šalys vis dar leidžia pridėti nenatūralaus cukraus prieš ar fermentacijos metu. Tačiau šiais laikais, kai vyndarystė eina natūralumo link, tai laikoma ne būtinybe ir manipuliacija. Pridedant cukraus siekiama padidinti alkoholio kiekį, kai naudojamos nesunokusios vynuogės. Toks procesas vadinamas “Chaptalization”.

Tiesa, putojančių vynų gamintojai drąsiai ir dabar prideda cukraus ir tai yra leidžiama, kadangi tai būtinas procesas norint sumažinti putojančio vyno rūgštį, kuri yra labai aštri. Šampano gaminime šis procesas vadinamas “liqueur d’expedition”, kai šiek tiek vynuogių misos ar cukraus pridedama prieš uždarant butelį kamščiu. Taip vyno skonis suapvalėja ir suminkštėja.

Putojančio vyno sausumo kategorijos pagal likutinio cukraus kiekį:

• Labai sausas – Brut Nature (Brut Zero) – 0-3 g/l.
• Labai sausas – Extra Brut – 0-6 g/l.
• Sausas – Brut – 0-12 g/l.
• Švelnus – Extra Dry – 12-17 g/l.
• Salstelėjęs – Dry (Secco) – 17-32 g/l.
• Pusiau sausas/saldus – Demi-Sec – 35-50 g/l.
• Saldus – Doux – 50+ g/l.

Tęsinys ruošiamas…