Paolo Manzone: Barolo istorija iš Serralunga d’Alba

Yra vyninių, kurios pirmiausia parduoda vardą. Yra vyninių, kurios pirmiausia kalba apie prestižą. Ir yra tokių, kurias supranti tik tada, kai įsivaizduoji vietą: kalvą, vynuogyną, dirvožemį, rūką virš Langhe slėnių, lėtą Pjemonto ritmą ir žmogų, kuris kasdien grįžta prie tų pačių vynmedžių. Paolo Manzone vyninė priklauso būtent šiai kategorijai. Tai nėra dideli Barolo namai, kuriuose viskas sukasi apie mastą, rinkodarą ar prabangos įvaizdį. Tai šeimos istorija Serralunga d’Alba vietovėje, vienoje ryškiausių Barolo zonos komunų, kur Nebbiolo vynuogė įgauna vieną rimčiausių ir ilgaamžiškiausių savo veidų.

Paolo Manzone vardas šiandien glaudžiai susijęs su Meriame cru – vynuogynu, kuris tapo ne tik jo vyninės geografiniu centru, bet ir jos reputacijos pagrindu. Meriame yra nedidelė, natūralų amfiteatrą primenanti vieta tarp kitų svarbių Serralunga d’Alba vynuogynų. Tokios detalės Barolo pasaulyje nėra dekoratyvios. Čia kiekviena kalvos kryptis, kiekvienas šlaito kampas, dirvožemio struktūra ir saulės judėjimas per dieną turi reikšmę. Barolo nėra vynas, kurį galima suprasti vien pagal vynuogės pavadinimą. Nebbiolo visada kalba per vietą, o Paolo Manzone istorijoje ta vieta yra Meriame.

Paolo kelias į dabartinę vyninę neatsirado iš niekur. Jo šeimos ryšys su vynu ir žeme siekia ankstesnį etapą Sinio vietovėje, kur šeima gamino tradicinius Pjemonto vynus. Vėliau Paolo mokėsi Albos enologijos mokykloje – tai svarbi detalė, nes Alba yra ne šiaip miestas šalia vynuogynų, o vienas iš Pjemonto vyno kultūros centrų. Čia vyndarystė nėra abstrakti profesija. Ji yra kasdienybės dalis, kalbos dalis, šeimos pokalbių dalis, vietinės ekonomikos ir tapatybės dalis. Prieš pradėdamas savarankišką etapą Meriame, Paolo kaupė patirtį kaip enologas ir konsultantas, todėl jo vyninėje juntama ne vien romantiška šeimos istorija, bet ir labai aiškus techninis supratimas, ką reiškia dirbti su Nebbiolo.

Dabartinis Paolo Manzone vyninės etapas prasidėjo 1999 metais, kai Paolo kartu su žmona Luisella pradėjo kurti savo kelią Meriame vietovėje. Ši detalė labai svarbi, nes Luisellos šeimos žemė tapo viena iš istorijos ašių. Dažnai kalbant apie vynines minimas „šeimos verslas“, bet Paolo Manzone atveju tai nėra tuščias apibūdinimas. Čia šeima nėra rinkodaros motyvas. Ji tiesiog yra vyninės realybė. Paolo ir Luisella ne tik vystė vyno gamybą, bet ir kūrė svetingumo patirtį – agriturismo principu veikiančią vietą, kur vynas susijungia su kraštovaizdžiu, maistu, apsistojimu ir pačiu Langhe gyvenimo būdu. Tai svarbu norint suprasti, kodėl Manzone istorija atrodo tokia autentiška: jų vynas nėra atsietas nuo vietos, kurioje jis gimsta.

Serralunga d’Alba yra viena iš tų Barolo komunų, kurios vardas daug pasako dar prieš atkemšant butelį. Barolo zona susideda iš kelių komunų, ir kiekviena jų turi savitą charakterį. La Morra dažnai siejama su švelnesne, aromatingesne, anksčiau atsiveriančia Barolo puse. Monforte d’Alba gali būti intensyvi ir galinga. Serralunga d’Alba garsėja struktūra, taninais, ilgaamžiškumu ir tam tikru griežtumu, kuris jaunystėje gali atrodyti santūrus ar net uždaras, bet su laiku tampa vienu didžiausių jos privalumų. Čia gimstantys Barolo dažnai nėra skirti greitam įspūdžiui. Jie reikalauja kantrybės. Tokie vynai tarsi turi vidinį stuburą: rūgštį, taninus, mineralinę įtampą, prieskoniškumą ir gebėjimą keistis taurėje.

Paolo Manzone vynų esmė yra bandymas išlaikyti šį Serralunga charakterį, bet nepaversti jo vien kieta struktūra. Jo Barolo turi jėgos, tačiau geriausiuose vynuose ta jėga nėra šiurkšti. Ji labiau primena gerai suvaldytą energiją. Nebbiolo čia atsiskleidžia per vyšnias, džiovintas slyvas, rožių žiedlapius, saldžius prieskonius, tabaką, miško paklotę, kartais odos ar džiovintų žolelių užuominas. Tai nėra paprastas vaisiškas raudonasis vynas, kurio prasmė paaiškėja per pirmą gurkšnį. Barolo iš Serralunga dažnai reikia oro, maisto ir laiko. Jaunas jis gali atrodyti santūrus, bet po valandos taurėje pradeda kalbėti visai kitaip.

Meriame cru Paolo Manzone istorijoje užima ypatingą vietą. Iš čia gimstantis Barolo Meriame tapo vienu labiausiai atpažįstamų vyninės vynų. Jis dažnai minimas kaip vynas, ant kurio Paolo Manzone pastatė savo reputaciją. Meriame svarbus ne tik kaip geografinė nuoroda, bet kaip vynuogyno charakterio išraiška. Senesni vynmedžiai, mažesnis derlius, koncentruotesnės uogos ir Serralunga dirvožemio struktūra leidžia sukurti vyną, kuriame yra ir gylio, ir įtampos. Tokie vynai neturi būti perdėtai dekoruoti rūsiuose. Jų pagrindinė užduotis – parodyti vietą.

Viena įdomesnių Paolo Manzone vyndarystės savybių yra santykis su tradicija ir šiuolaikiniu tikslumu. Barolo regione ilgą laiką egzistavo diskusija tarp tradicinio ir modernesnio stiliaus gamintojų. Vieni rinkosi ilgas maceracijas ir dideles senas statines, kiti – trumpesnį išlaikymą, mažesnes prancūziško ąžuolo statines ir labiau prieinamą, greičiau atsiveriantį stilių. Paolo Manzone nėra kraštutinis vienos ar kitos stovyklos atstovas. Jo požiūris atrodo praktiškas ir vietai jautrus: medis turi padėti vynui bręsti, bet neturi uždengti Nebbiolo aromatinio subtilumo. Tai ypač svarbu, nes Nebbiolo yra vynuogė, kurią lengva sugadinti per dideliu noru ją „pagražinti“. Per daug ąžuolo gali užgožti rožes, vyšnias, žoleles ir tą savitą Pjemonto žemės pojūtį, dėl kurio Barolo ir yra Barolo.

Paolo Manzone vyninėje svarbus ne tik Barolo Meriame. Jo Barolo del Comune di Serralunga d’Alba leidžia pažinti platesnį Serralunga charakterį, dažnai šiek tiek prieinamesniu formatu nei cru ar riserva lygio vynai. Tai vynas, kuriame galima pajusti komunai būdingą taninų struktūrą, rūgštį ir Nebbiolo aromatiką, bet jis nebūtinai reikalauja tokio ilgo laukimo kaip gilesni vyninės leidimai. Barolo Meriame yra labiau koncentruotas pasakojimas apie konkrečią vietą, o Riserva lygio vynai atskleidžia dar rimtesnį Paolo Manzone veidą. Riserva dažniausiai siejama su geriausiomis Meriame vynuogyno dalimis, ilgesniu brandinimu ir dar didesniu ilgaamžiškumo potencialu. Įdomu tai, kad kai kuriuose Manzone vynų aprašymuose minima ir amforų naudojimo detalė. Tai nėra bandymas padaryti vyną madingą. Veikiau tai rodo norą ieškoti tekstūros, grynumo ir brandos niuansų neatsisakant Pjemonto tradicijos.

Šalia Barolo vynų Paolo Manzone gamina ir kitus Pjemonto regionui būdingus vynus. Tai svarbu, nes leidžia pamatyti ne tik iškilmingą, didįjį Barolo veidą, bet ir kasdieniškesnę Langhe kultūros pusę. Pjemonte Nebbiolo yra karalienė, bet regionas gyvena ir Dolcetto, Barbera, Barbaresco, baltųjų vynų Roero Arneis bei Gavi di Gavi ritmu. Tokios vyninės kaip Paolo Manzone primena, kad Barolo nėra atskiras monumentas. Jis yra platesnės gastronominės kultūros dalis, kur vynas natūraliai susijęs su makaronais, trumais, mėsa, sūriais, lazdyno riešutais, grybais ir lėtu valgymu prie stalo.

Tarptautinis Paolo Manzone pripažinimas įdomus tuo, kad jis nėra paremtas garsiu masiniu žinomumu. Tai labiau vyno žmonių, kritikų ir Barolo mėgėjų dėmesys. Forbes vyno autorius Tom Hyland yra rašęs apie Paolo Manzone kaip apie sėkmės istoriją iš Serralunga. Tokie paminėjimai svarbūs ne dėl vieno garsaus leidinio pavadinimo, o dėl konteksto: Manzone pristatomas kaip gamintojas, kurį verta žinoti tarp rimtesnių Barolo vardų. Jis nėra didžiausias, nėra triukšmingiausias, bet vertinamas dėl nuoseklumo, aiškios kilmės, kainos ir kokybės santykio bei gebėjimo atskleisti Serralunga d’Alba charakterį.

Įdomu ir tai, kad Paolo Manzone istorijoje sėkmė atrodo labai piemontietiška. Ji nėra apie staigų proveržį, provokuojančią rinkodarą ar netikėtą madą. Ji apie ilgą darbą, žemę, vynuogyną, derlių po derliaus ir vis didėjantį pasitikėjimą. Tokios vyninės dažnai užauga lėtai. Pirmiausia jas atranda tie, kurie domisi giliau. Tada apie jas pradeda kalbėti someljė, vyno rašytojai, restoranai, importuotojai. Galiausiai vardas tampa ne garsus dėl triukšmo, o patikimas dėl patirties. Paolo Manzone būtent toks ir yra: ne rėksmingas, o patikimas.

Kalbant apie Paolo Manzone vynus, verta nepamiršti ir jų gastronominės prigimties. Barolo nėra vynas vienišam gurkšnojimui, nors brandus Barolo gali būti savarankiška patirtis. Serralunga stiliaus Barolo ypač gražiai atsiskleidžia prie maisto, kuris turi tekstūros ir gylio. Lėtai troškinta jautiena, veršiena, laukinė mėsa, grybai, brandinti sūriai, patiekalai su trumais, paštetai, sodrūs sultiniai ar sviestiniai padažai padeda sušvelninti taninus ir išryškinti vyno aromatinį sluoksniškumą. Prie jaunesnio Barolo dažnai verta naudoti dekanterį, nes oras padeda vynui atsiverti. Brandesniems buteliams reikia daugiau atsargumo – ne tiek agresyvaus dekantavimo, kiek švelnaus laiko taurėje.

Paolo Manzone vyninės patrauklumas slypi ir tame, kad ji leidžia kalbėti apie Barolo ne kaip apie nepasiekiamą prestižo simbolį, o kaip apie gyvą vietos pasakojimą. Žinoma, Barolo visada turėjo ir turės aristokratišką reputaciją. Tai vienas didžiųjų Italijos raudonųjų vynų. Tačiau Manzone atveju svarbiausia ne prabanga, o autentiškumas. Čia galima jausti šeimos darbą, vynuogyno konkretumą ir norą parodyti Serralunga ne per efektą, o per charakterį. Tai vynai, kuriuos geriausia ragauti neskubant, nes jų grožis atsiskleidžia ne iš karto.

Jeigu reikėtų vienu sakiniu nusakyti Paolo Manzone vyninės esmę, tai būtų šeimos Barolo iš Serralunga d’Alba, kurio centre yra Meriame cru ir pagarba Nebbiolo prigimčiai. Vyninė užaugo ne todėl, kad bandė būti visiems, o todėl, kad labai aiškiai žinojo, kas ji yra. Paolo Manzone istorija primena, kad dideli vynai dažnai gimsta iš labai konkrečių, net mažų dalykų: vienos kalvos, vienos šeimos, vieno derliaus, vieno sprendimo rūsyje ir kantrybės, kuri kartojasi metai iš metų.